Vasario 16 – tosios išvakarėse susibūrėme kartu atšvęsti Lietuvos nepriklausomybę. Šventę atidarė Vasario 16 – tosios signataro dr. Jurgio Šaulio giminaitė. Sveikinimo žodį tarė ir Lietuvių bendruomenės Valensijoje pirmininkė Daiva Sruogienė. Šventiškai nusiteikę mokyklėlės vaikai pasveikino susirinkusius ir sudainavo dainą “Tai gražiai mane augino” (žodžiai J. Marcinkevičiaus). Po pasirodymo visi traukėme savo vaišes ant stalo. Jis nusidriekė įdomiausiais patiekalais – pradedant tortilija ir humusu, baigiant Konsulato padovanotais šakočiais, kurie „išnyko“ piknikui vos prasidėjus. Klausydami lietuviškos muzikos tėveliai, mokytojos Kristinos dėka, turėjo galimybę ramiai pabendrauti. Vaikai renginio metu piešė piešinius Lietuvos tematika, mokytoja pasirūpino, kad vaikų veidukai būtų padabinti trispalve. Saulei leidžiantis su spragėsiais rankose rinkomės žiūrėti Giedrės Žickytės filmo “Kaip mes žaidėme revoliuciją
Ištrauka iš šventinės kalbos:
Leiskite prisistatyti, aš esu Gaisva Pranaitytė ir atvykau čia po Vilniaus universiteto baigimo, į Valensijos Lietuvių bendruomenę atlikti praktikos. Esu 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Jurgio Šaulio giminaitė. Taip pat, viena iš dr. Jurgio Šaulio draugijos steigėjų, kurios pagrindinis tikslas yra puoselėti ir garsinti vieno ryškiausių Lietuvos valstybės atkūrimo ir visuomenės veikėjų, 1918m. Nepriklausomybės akto signataro, pirmojo oficialaus Lietuvos diplomato dr. Jurgio Šaulio atminimą.
Ir naudodamasi proga, kad esu čia, nusprendžiau visus Jus sukviesti ir kartu paminėti Lietuvos gimtadienį. Savo kalbą turbūt turėjau pradėti visų pirma nuo sveikinimo, nes šiandiena gimtadienį švenčia ne tik Lietuva, bet ir kiekvienas jos pilietis. Sveikinu Jus su Lietuvos nepriklausomybės diena!
Lietuviais mes esame gimę, bet tai dar ne viskas. Reikia jais ir užaugti. Tai, kad Jūs emigravote į Ispaniją, bet šiandiena skiriate laiko prisiminti savo šalį, parodo, kad mūsų Tautos dvasia nenugalima. Tai, kad atsivedėte savo vaikus, parodo, kad Jums yra svarbu istorinės atminties išsaugojimas. Ir pagaliau tie, kurie atsivedėte savo kitataučius draugus, ar antrąsias puses, Jūs parodote, kaip didžiuojatės savo šalimi.
Nusikelkime į praeitį, prieš šimtą du metus buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Jį surašė Pirmasis Lietuvos diplomatas – Jurgis Šaulys. Jis diplomatinę tarnybą atliko Italijoje, du kartus Vokietijoje, Vatikane, Lenkijoje ir du kartus Šveicarijoje. Tarp kitko, įdomus faktas, Jurgis Šaulys buvo vienintelis lietuvis asmeniškai susitikęs su Adolfu Hitleriu. Jis buvo vasario šešioliktosios Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas, to pasėkoje jis buvo tas žmogus, kurio ranka buvo surašytas Nepriklausomybės Aktas. Ir tiesą pasakius, jeigu ne jo užmegztos pažintys užsienyje, neaišku ar aktas išvis būtų pasiekęs reikiamus Vokietijos pareigūnus. Jurgis Šaulys buvo „Varpo“ redaktorius ir straipsnių autorius, buvo garsus literatūros kritikas. Bet visų svarbiausia, jis buvo principingas patriotas, o už lietuvybės skleidimą buvo netgi išmestas iš kunigų seminarijos.
Jo išsilavinimo kelias labai įdomus. Pirmoji mokykla kurią jis lankė buvo Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, o antrojoje – Palangos progimnazijoje vienu metu su juo mokėsi dar trys būsimi vasario šešioliktosios signatarai vienas iš jų – tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Mokykloje kurioje mokėsi buvo griežta lietuvių kalbos cenzūra, to pasėkoje, dar būdamas labai jaunas, Jurgis ne tik skaitė knygnešių perduotas nelegalias knygas, bet ir pats rašė bei padėjo jas platinti. Vėliau jis įstojo į seminariją tačiau buvo iš jos pašalintas už tautiškumo skleidimą. Taip prasidėjo jo diplomatinis kelias. Jis ėmėsi mokyti lietuvių kalbos, vienu metu jis jos netgi mokė Vydūną. Kadangi Lietuvoje mokytis jo nebepriėmė už lietuvybės skleidimą, jis išvyko išsilavinimo įgyti į Šveicariją. Jurgis Šaulys buvo vienintelis iš visų dvidešimties signatarų įgijęs vakarietišką išsilavinimą. Šveicarijoje jis mokėsi Berno universitete, tame pačiame universitete dėstė ir Albertas Einšteinas.
Nusikelkime į 1917 metus, Rusijoje kilo bolševikų revoliucija, Vokietija ir Rusija susitarė dėl paliaubų ir Vokietija pažadėjo Lietuvai nepriklausomybę. Ar žinote, kad prieš vasario 16 – ąją buvo pasirašyta gruodžio 11-osios deklaracija dėl Nepriklausomybės atstatymo, dėl joje esančio teiginio apie „tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“ Lietuvos Taryba nubalsavo jos atsisakyti. Dėl šio teiginio 1918 metais Jurgis buvo pasiųstas į Berlyną. Tenai nuvykęs, jis suprato, kad Rusijos ir Vokietijos derybos žlunga ir, kad Lietuva turi mažą galimybę tapti laisva, taigi reikia veikti greitai. Grįžęs į Lietuvą jis pareiškė Tarybai, kad ji turi būtinai būti vieninga ir nedelsiant skelbti nepriklausomybę. Taigi, netrukus buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas. Jurgis Šaulys buvo nepamainomas ir sudarius pirmąją Vyriausybę, nes Lietuvai reikėjo turėti patikimą, autoritetingą žmogų, kuris galėtų atstovauti Vokietijoje. Jis būtent toks ir buvo: gerai žinomas tiek Lietuvos, tiek Vokietijos politikams, mokantis vokiečių kalbą ir turintis didžiulę derybų patirtį. Taip jis tapo pirmuoju oficialiu diplomatijos pasiuntiniu, o iš viso jo diplomatinė tarnyba tęsėsi net 24 metus.
Natūraliai kyla klausimas: kodėl apie žmogų, kuris savo ranka surašė Nepriklausomybės Aktą ir pasirūpino jo pristatymu, beveik iki mirties dirbo svarbų diplomatinį darbą ir buvo vienas žymiausių to meto visuomenininkų, šiandien žino nedaugelis? Pirmiausia, reiktų pasakyti, kad šis žmogus niekad nesiekė valdžios ar šlovės. Nors buvo vienas Demokratų partijos kūrėjų, iš politikos jis pasitraukė labai anksti. Jis buvo laikomas realiausiu kandidatu tapti pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovu, tačiau žinodamas, kad tikrasis jo pašaukimas yra diplomatija, premjero posto Jurgis atsisakė, užleisdamas šią poziciją.
Ir nors Nepriklausomybės Aktas buvo dingęs beveik šimtą metų, prieš pat Nepriklausomybės šimtmetį istorikas Liudas Mažylis Vokietijoje esančiuose archyvuose atrado Vasario 16-osios aktą. Parvežus aktą į Lietuvą buvo patvirtinta, kad aktas surašytas Jurgio Šaulio ranka.
Mes – jo giminė suprantam, koks svarbus buvo jo indėlis Lietuvai. Ir nors jis pats nenorėjo nei šlovės, nei garbės, nei būti žinomas. Mes manome, kad jis yra pavyzdys, kad apie jo darbus reikia kalbėti, mes turime išsaugoti istorinę atmintį. Dr. Jurgio Šaulio vardu Lietuvoje yra pavadintos gatvės, mokykla, jam yra pastatytas koplytstulpis, jo vardo fondu teikiamos stipendijos moksleiviams, planuojama teikti ir studentams, rengti nuotraukų parodas, konferencijas.
Mano prašymas ir palinkėjimas Jums, kad ir šiandiena, kad ir pikniko metu: dalinkimės savo prisiminimais, dalinkimės tėvų senelių protėvių prisiminimais. Neleiskime istorinei atminčiai numirti kartu su žmogumi. Tikrai mūsų čia esančių tarpe yra žmonių turinčių ką papasakoti arba kurių tėvai, arba seneliai jiems pasakojo, kaip stovėjo Baltijos kelyje, kaip gynė televizijos bokštą, kaip buvo ištremti į Sibirą, kaip nelegaliai kartu su knygnešiais platino lietuvišką spaudą, kaip partizanai ėjo į miškus ginti tėvynės. Kalbėkime, prisiminkime, darykime viską neleisdami numirti mūsų istoriniai atminčiai. Tikiuosi, man bekalbant visi kažką prisiminėte iš atminties, taip? Jau dabar pikniko metu kviečiu Jus visus dalintis savo istorijomis ir patirtimis.