¡Hola! Taip vaikai sveikinasi Ispanijoje – šiltoje, saulėtoje ir linksmoje šalyje, kurią skalauja Viduržemio jūros vanduo, kur namai labai spalvoti ir maistas visada gardus. Čia visada vyksta įdomūs renginiai, aistra muzikai ir šokiams čia tarsi įgimtas talentas. Žmonių yra visokių – jie visi skirtingi – kas vaikšto vienas, kas sustoję grupelėje dainas dainuoja, o dar kiti smagiai šnekučiuojasi kavinėje prie stalo. Kiek kartų beklausytumei šios balsų maišaties vaikštinėjant Valensijos miesto gatvėmis – gali pasijausti tarsi vienas lietuvis šiame krašte, viskas taip skirtinga nuo to, ką tenka patirti gimtuosiuose namuose. Štai tiesa tokia, kad lietuvių šiame krašte yra tiek daug, jog niekada nebūtumėte pagalvoję – Ispanijos karalystėje turime apie trisdešimt tūkstančių lietuvių, o Valensijos mieste – 5 tūkstančiai mūsiškių, beveik tiek pat kiek visame Trakų mieste!
Jau žinote kiek daug mūsų čia yra, tik pagalvokite, kiek įdomių veiklų turime. Čia jau ne pirmus metus skaičiuoja Valensijos lituanistinė mokyklėlė, kuri yra įsikūrusi neapsakomo grožio vietoje, per žingsnį nuo smėlio ir jūros. Be abejonės, jeigu oras labai geras, mūsų klase tampa būtent paplūdimys. Ši mokyklėlė kitokia, nei įsivaizduojate – neturime skambučio, kuris kviestų į pamoką, namų darbų nedarome dažnai, o visi sėdime aplink vieną stalą. Ar žinojote, kad Ispanijoje mokyklinukai neturi rugsėjo pirmosios šventės? Tuo tarpu kol Lietuvoje vaikai apsivilkę šilčiausius megztinius kulniuoja į pamokas, Ispanijoje vaikai, ko gero, maudosi jūroje. Mokytis pradedame tik Rugsėjo antroje pusėje, kada saulė nebūna tokia kaitri.
Valensijos lituanistinėje mokyklėlėje svarbi yra Lietuva ir lietuviški žodžiai, kultūra ir tautiškumas. Dėka gabių mokytojų – Kristinos Šilės, Gaisvos Pranaitytės ir Violetos Millun, kurios gyvena Lietuvoje, bet atvyko padėti mažiesiems lietuviams Ispanijoje įgauti žinių, mokyti lietuviškų tradicijų. Galime didžiuotis, kad šiuo metu Valensijos lituanistinėje mokyklėlėje yra apytiksliai 30 mokinių. Šiuo metu mokyklėlėje sudarytos dvi klases – vyresniųjų ir jaunesniųjų. Tiek vyresnėliai, ir mažieji mokosi kurti lietuviškus eilėraščius ir dainas, išreikšti pagarbą gimtinei per įvairias kūrybines formas. Kiekviena pamoka, tai tarsi kelionė į Lietuvą – mokiniai vieni su kitais dalinasi prisiminimais apie namus, žalius laukus, keliones pas močiutes per šventes, koks skonis tradicinių patiekalų, daug kitų smagių veiklų. Vaikai mokosi ir svarbių tradicijų: lietuviškų sutartinių dainavimo, klausosi pasakėčių, susipažįsta su velykinų margučių gamyba, supranta kodėl reikia gamintis bauginančias kaukes per Užgavėnes. Čia rengiami įvairūs konkursai, kuriuose, žinoma, vaikai būna apdovanoti. Mokykloje vaikučius teigiamai įvertinama net už tai, kad ištarė daugiau lietuviškų žodžių. Patikėkite, tai yra tikras iššūkis ne vienam mokiniui. Kartais įvyksta net kuriozinių situacijų, kuomet netaisyklingai ištartas žodis pakeičia sakinio prasmę, o tada visa klasė plūsta juokais.
Lietuvių tauta niekada neišnyks net ir emigracijoje, tol kol veiks lituanistinės mokyklėlės, kol bus norinčių ugdyti tautiškumą ir svarbiausia – tėvelių, kuriems svarbu, kad jų vaikas žinotų kuo daugiau apie savo šaknis – mažą, tačiau turtingą ir įdomią Lietuvą. Noriu, kad paklaustumėte savęs, ar tikrai esame tokie skirtingi, nes užaugome skirtingame krašte. O gal tos pačios istorijos ir pasakėčios išgirstos gimtajame krašte ir už jos ribų mus suvienija?