Baltijos kelias vyko 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto (Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais), dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS, metines. Tai buvo sustojusių ir rankomis sukabinusių žmonių grandine, jungusia trijų Sovietų sąjungos okupuotų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, pareikštas protestas dėl Slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimo.
Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.
Baltijos kelią surengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino per Valmierą ir Viljandį yra apie 670 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Bauskė–Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljand.
