Sveika, nepažįstamoji Valensija!

Šeštadienis. Pramerkiu akis, saulė jau ryškina miegamojo sienas. Niekad neuždarau langinių nakčiai, noriu kasryt pabudus išvysti saulės spindulius. Šalia, savo lovytėse jau guguoja sūnelis ir dukrytė, užuodžiu šviežiai spaustų apelsinų kvapą sklindantį iš virtuvės. Manęs balkone jau laukia pusryčių stalas, kurį paruošė vyras su vyresnėliu. Prisėdu šalia, pažvelgiu tolyn į nuostabią Valensijos panoramą iš aukštai, palmėmis įrėmintas gatves, bundantį uostą ir mane užplūsta prisiminimai...

Lygiai prieš du metus, kaip vakar pamenu tą vėsų lietuviškos vasaros vakarą, kai su vyru nutarėme keltis gyventi į Ispaniją. Galiu teigti, kad tai buvo vienas spontaniškiausių gyvenimo sprendimų, nors ir priežastis buvo ganėtinai lengvabūdiška - "vykime ten, kur šilta". Abu su vyru dirbome ofisinius darbus, tačiau mūsų specialybės mums leido neprisirišti prie vienos vietos, o dar tuomet mūsų 2,5m. sūnus lankęs darželį taip pat neturėjo didelių įsipareigojimų, trukdančių priimti šį įššūkį. Tad ilgai nesvarstę pradėjome informacijos rinkimo procesą, pildėme savo poreikių sąrašą bei kelių skirtingų miestų privalumus ir trūkumus. 

Rungėsi trys visiškai skirtingi miestai - Barselona, Bilbao ir Valensija. Apie Madridą net nesvarstėm, nesam sostinių megėjai, Barselona atkrito dėl neigiamos pasitvirtinusios nuojautos, Bilbao buvo pasiūlytas vyro, nes jam žaluma ir kalnai reiškia labai daug, tačiau dėl lokacijos žemėlapyje ir klimato panašaus į Lietuvos, atkrito ir jis. Liko Valensija. Trečias pagal dydį, uostamiestis, puikios apimties, įgavęs metų "šeimos miesto" statusą, miestas, su puikiai veikiančia infrastruktūra. Niekad neviešėjom, bet jautėm, kad tai - mūsų vieta. Po dviejų mėnesių, vyras skrido vienas, surasti būstą. Iš anksto jo neieškojom, nes bijojom rizikuoti, kad atvykus nekiltų nesusipratimų.

Pirmąsias dienas jis apsistojo Airbnb nuomojamuose apartamentuose. Į nekilnojamo turto įstaigas taip pat nesikreipėme, užsibrėžėme tikslą rasti patys. Tad kasdien kas kelias valandas tikrindavome naujienas tinklapiuose Idealista, Pisos, Vibbo ir Mil anuncios. Kai tik atsirasdavo dėmesio vertas būstas, vyras iškart skambindavo. Pasirodė nelengva užduotis, o gal tuo metu sėkmė nuo mūsų buvo nusigręžusi, tačiau dvi paieškos savaitės buvo bevaisės, kadangi privatūs nuomotojai yra labai paklausūs vietinių ispanų ir ne tik, tad paskambinus pasiteirauti, dažnai "stoji į eilę" buto apžiūrai, nes susidomėjusių prieš tave jau keliolika. Tiesa, kad ir kaip greitai stengiesi reaguoti, visad atsiranda greitesnių. Girdėtas stereotipas apie ispanų "mañana" (liet."rytoj") prigimtį, nepasitvirtino nuo pat pradžių.Bent jau mums.

Taigi, po paieškų be rezultato dvi savaites, nusprendėme laikinai nuomotis per Beroomers internetinę platformą, pritaikytą studentams. Butas pačioje miesto širdyje, pro langą matoma Ayuntamiento aikštė, mokesčiai, internetas ir net apartamentų tvarkymas įskaičiuotas į 700€/mėn mokestį. Kas kelias dienas keičiamos patalynės, rankšluosčiai. Alternatyva puiki, o ir kaimynai studentai netrukdė, nes nors butai įrengti istoriniame name, buvo modernūs ir puikiai izoliuoti.

Tada atvykau ir aš, stipriai už rankos laikydama sūnų, su plačia šypsena veide, slepiančia didelį jaudulį širdyje. Kai apsikabinau vyrą išlipusi iš traukinio, jautėme abu, kad pirmas nestiprios turbulencijos etapas įveiktas, bet dar nežinojome, jog ateityje mūsų laukia ir tornadai, iki kol galėsime ramiai mėgautis saule. Tą vakarą Valensija atrodė tokia svetima, baugi, bet tuo pačiu įdomi ir užburianti, o šiandien ji tokia sava, pažįstama ir teikianti ramybę širdžiai! Tą vakarą buvau tokia trapi ir jaučiausi lyg įkritusi į ledinį vandenį, o šiandien esu kaip drąsi žuvis jame, tik daug šiltesniame...daug kartų šiltesniame vandenyje...


Galite užduoti klausimus užpildydami formą: