Sutartinių ir flamenko vakaras Valensijoje

Penktadienį Valensijos L’Almodí muziejuje folkloristė Laurita Peleniūtė ir kompozitorius bei multiinstrumentalistas Tadas Dešukas pristatė unikalų lietuvių tradicinės muzikos projektą MAROS RIJOS. Renginyje tradicinės ispanų muzikos kūrinius atliko ir Valensijos flamenko perkusininkas Sergio Martínez bei dainininkas Rafael Vargas („El Chino“).

Ispanijos lietuviai turėjo išskirtinę galimybę ne tik išgirsti, kaip susipina dvi skirtingos kultūros – archaiška lietuvių ir tradicinė ispanų muzika, kaip per muziką vyksta pokalbis tarp dviejų kultūrų, bet ir patys atlikti sutartines, pajusti, kaip ypatingai veikia jų giedojimas drauge su kitais. Kaip teigia, L. Peleniūtė, kūrėjai atvežė parodyti vienas seniausių Lietuvoje esančių liaudies dainų, su jomis supažindinti, leisti jas klausytojams patirti patiems dainuojant.

Idėja surengti tradicinės lietuvių muzikos koncertą Valensijoje kilo neatsitiktinai. Lietuviškos sutartinės 2010m. lapkričio 16 d. UNESCO  oficialiai buvo įtrauktos į UNESCO  reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kaip teigia L. Peleniūtė, anksčiau sutartinės buvo ritualinės dainos prie žemės ūkio darbų, paprašyti žemės derliaus, už jį padėkoti. Šiandienos miestuose dainuojamos sutartinės neša žmonėms dvasinį derlių. Pasak jos, mes eame liudininkai to, kaip sutartinės išgyvena renesansą, tai unikalios giesmės, jos atgimusios šiuolaikinio žmogaus pasaulyje. Anot promočių dainių saugotoja vadinamos L. Peleniūtės, mes stebime šiuolaikinį, kitokį tradicijos atgimimą, tradicijos, kuri mirusi kaime, atgimsta mieste ir atgimsta nešti žmonėms bendrystę. Pasak kūrėjos, atlikdami sutartines gauname dvasinę duoną per tarpusavio kontaktą, nes „sutartinėse žmonės yra lygūs, reikalingi, svarbūs ir priimami tokie, kokie yra“.

Sutartinės ateina iš labai senų laikų. „Ir tai yra ne tik dainos. Tai yra būdas jas dainuoti. Tam reikia vienas kitą matyti ir vienas kitą girdėti. Reikia vienas kitą jausti ir suprasti, turėti vieną tikslą ir klausyti, kad balsai skambėtų vienodai, kad viskas skambėtų vienoje harmonijoje, širdžių harmonijoje, kada mes nesipykstame, kada mes neįsižeidžiame, kada mes vienas kitą gerbiame“, – sako L. Peleniūtė. Anot jos, „daina, keliaudama per amžius, išlaiko ne žodį, bet melodiją. Kalbos keičiasi, tautos atsiranda ir išnyksta, bet lieka ji, lyg girdėta tūkstantį kartų, miela iki negalėjimo ir primenanti namus“.

Svarbu paminėti, kad surengti koncertą nebuvo vienitelė L. Peleniūtės idėja. Prieš renginį vyko net keletą dienų trukusios kūrybinės sutartinių giedojimo dirbtuvės Valensijos lietuvių bendruomenės ansamblio „Sadula“ narėms. Moterys turėjo galimybę iš arti susipažinti su sutartinių giedojimo sistema, specifika, įgyti žinių, reikalingų joms atlikti. Ansamblio „Sadula“ narėms tai buvo ne tik galimybė mokytis sutartinių giedojimo specifikos, bet ir, kaip teigia Valensijos lituanistinės mokyklos vadovė Vaida Petkevičiūtė, per autentiškos lietuvių tradicinės muzikos atlikimą puoselėti ryšį su Lietuva ir lietuviška kultūra. Tai, anot jos, ir lietuviškos kultūros sklaida per muziką, ir savotiška meditacija. Taigi renginio metu keletą sutartinių kartu su L. Peleniūte atliko ir bendruomenės ansamblis „Sadula“. Koncerte taip pat skambėjo Ispanijoje gyvenančių vaikų atliekami kūriniai. Renginyje negalėję dalyvauti Ispanijos lietuviai turėjo galimybę stebėti tiesioginę koncerto transliaciją internete.

Straipsnio autorė: Ieva Ancevičiūtė