Kiek vienija mus?

Sveiki, brangūs lietuvaičiai, nežinau, kiek šaukštelių cukraus dedate į savo kavą, gal nė vieno, o gal du, o gal visai net negeriate kavos, visi ir kiekvienas esame skirtingi, bet mus vienija keli bendri dalykai. Pirmas, kad kilę mes esame iš šalies, kur lietaus daugiau nei kaitros, kur ant medžių šakų noksta obuoliai, o ne mandarinai, kur garbiname cepelinus, o ne Paellą, šokame polką, ne flamenco ir su pasididžiavimu delne laikome pasą, ant kurio parašyta LIETUVOS RESPUBLIKA. Vienija ir dar vienas dalykas,- pasirįžimas ir drąsa išbandyti savo jėgas nuostabiame, palmių ir saulės nestokojančiame mieste – Valensijoje. Tikiu, kad mus vienija ir dar daugybė dalykų, kuriuos atrasime netrukus!

Leiskite prisistatyti, aš – Kristina. Ištikima Tėvynės mylėtoja, avantiūristė, laiminga žmona ir pozityvi mama, gyvenanti Valensijoje beveik du metus. Viskas, ką man teko patirti nuo sprendimo priėmimo vykti į šį miestą iki šiandienos, bus aprašyta skiltyje “ kava su Kristina“. Tai bus lengvi savaitiniai skaitiniai, lyg būtų neįpareigojantys pašnekesiai pertraukėlės metu su kiekvienu iš Jūsų. Paprastai, nuoširdžiai, kartais šmaikščiai ir labai rimtai. Galbūt skaitydami mano užrašus, atrasite ką nors pažįstamo, arba dar neatrasto, kažką naudingo, motyvuojančio, o gal ir įspėjimą nekartoti svetimų klaidų!?

Kai atvykome i Valensiją, buvome dar trijų asmenų šeima. Bagaže tūnojo vienintelis pliusas – kalbos mokėjimas. Bet teko patirti nemažai, pradėti nuo nulio, kaip ir daugeliui Jūsų,-  nuo būsto, darbo, mokyklos paieškos, iki rezidencijos gavimo ir verslo steigimo. Nuo kultūros pažinimo, vietinių nesėkmių įveikimo, iki gimdymo, vaikų auginimo ir įvairiausių biurokratinių slenksčių bei stipriai uždarytų durų atvėrimo.

Visi mes siekiame laimės. Tačiau kiekvienam mūsų, jos samprata yra skirtinga. Vieni atvykome čia dėl finansinių tikslų, karjeros galimybių, kiti dėl meilės, ar norėdami atsiriboti nuo gimtinės dėl tam tikrų priežasčių, treti, mano atveju – dėl SAULĖS. Saulės tris šimtus dienų per metus. Vieniems reikia tiek nedaug, kiti niekad ir nepajaučia tos laimės, nors tereik tik atsimerkti. Viskas yra daug paprasčiau, nei mums gali pasirodyti, o ypač, jei “savas” ranką ištiesia, šiuo atveju – lietuvis lietuviui.

Savo įššūkio laikotarpiu, su vietiniais tautiečiais nekontaktavau, tačiau šiandien suprantu, kaip tai būtų palengvinę gyvenimo pradžią naujame mieste. Todėl aš esu pasiruošusi atverti duris į pastarąjį savo šeimos gyvenimo etapą Jums, brangūs bendrataučiai, ir tuo pačiu sulaužyti  stereotipą, kad užsienio lietuvis lietuviui – priešas. Tad tapkime būtent ta bendruomene, kuri nuskambės per pasaulį kaip pavyzdinė, ypatingai stipri ir vieninga. Bendruomenė, kurios pamatas – “vienas už visus ir visi už vieną“.
Ar sutiksite, kad tai – dar viena laimės išraiška…?

Galite užduoti klausimus užpildydami formą: